Atominė: nei švari, nei saugi

Vaida Pilibaitytė, „Atgimimas"

Bemaž jokių anglies dvideginio išmetimų, ekonominis pagrįstumas, patikima technologija ir energetinė nepriklausomybė. Tai – argumentai, kuriais tarsi vėliava mojuoja skelbiantieji atominės renesansą. Tačiau tiesa yra ta, kad išmetimais atominė geriausiu atveju gali prilygti dujoms, naujų reaktorių konstrukcijos remiasi dvidešimties metų senumo technologija, o būdo sutvarkyti panaudotą branduolinį kurą iki šiol nėra.

Naujosios atominės verslo plano, kurį rengia „N M Rothschild&Sons" konsultatai, laukiama tik metų pabaigoje, bet premjeras Andrius Kubilius sako tikįs, kad jėgainė Lietuvai reikalinga, apsimokės ir bus pastatyta vėliausiai 2019–aisiais. Prezidentė Dalia Grybauskaitė norėtų pirma pamatyti ekonominius skaičiavimus, bet, paklausta apie atominės reikalingumą, kaip ir Prezidentas Valdas Adamkus, kalba apie būtinybę kovoti su klimato kaita ir vykdyti tarptautinius įsipareigojimus mažinti šiltnamio dujų išmetimus.

Tačiau šis argumentas, pastaruoju metu keliantis daugybę diskusijų Vakarų šalyse, kaip ir branduolinių jėgainių saugumo klausimas, sulaukė kur kas mažiau dėmesio Lietuvoje nei ekonominis ir geopolitinis. Lietuvoje apskritai nuostata, kad atominė yra švari ir saugi energijos rūšis, dažniausiai pristatoma kaip nenuginčijamas faktas.

Vis dėlto labiau panagrinėjus skleidžiasi kitokia šios, po Černobylio avarijos sumenkusios, bet vis dar įtakingos pramonės realybė.

Tariamas atominės renesansas

Kai vasarį Švedijos vyriausybė pranešė apie planus grįžti prie diskusijų apie atominės energetikos ateitį ir panaikinti prieš tris dešimtmečius referendumu priimtą sprendimą uždaryti visas jėgaines šalyje, tarp atominės šalininkų kilo pastebimas sujudimas.

Pasaulio žiniasklaida pasigavo šią žinią ir ėmė šūkčioti apie „atominės renesansą Europoje", „retėjančias oponentų gretas" ir panašiai. Kaip to įrodymai buvo minimos esą besikeičiančios Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos ir Olandijos vyriausybių skeptiškos nuostatos dėl atominės.

Atominės advokatų netrūksta ir tarp kitų aukšto rango Europos politikų: ir Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso (Chosė Manuelis Barosas), ir energetikos komisaras Andris Piebalgas teigia, kad atominė būtų priimtina, jei būtų užtikrintas jos saugumas ir Bendrijos visuomenės palaikymas.

Už atominę pasisako net ir autoritetu tarp aplinkosaugininkų laikomas Gajos teorijos „tėvas" James'as Lovelockas, tvirtinantis, kad tai yra „vienintelis „žalias" sprendimas" kovojant su klimato kaita.

Skaičiai kalba ką kita

Naftos krizės įkarštyje aukštinta, po dviejų didelių branduolinių avarijų JAV ir Ukrainoje atominė energija imta kone visuotinai laikyti nesaugia ir daugelis šalių sustabdė branduolines programas, o tokios šalys kaip Švedija, Vokietija ir Belgija net priėmė įstatymus, numatančius laipsnišką visų reaktorių sustabdymą. Paskui prasidėjo, specialistų teigimu, visiškas šios pramonės nuosmukis.

Šiandien pasaulio branduoliniuose reaktoriuose, veikiančiuose 31–oje šalyje, pagaminama apie 16 proc. elektros, beveik pusė pajėgumų sutelkti Europoje.

Per šešerius metus nuo 2000–ųjų iki 2006–ųjų bendras branduolinių reaktorių skaičius pasaulyje apskritai neaugo, o 2007–ieji buvo pirmieji metai istorijoje, kai prie tinklo nebuvo prijungtas nė vienas naujas reaktorius ir elektros juose pagaminta 50TWh mažiau.

ES šiuo metu yra statomos tik dvi naujos vakarietiškos branduolinės jėgainės – Prancūzijoje, kurioje ši pramonė yra valstybinė, ir Suomijoje, kurioje jau trejus metus vėluojantis ir 1,7 milijardo eurų pabrangęs projektas tapo nesėkmės etalonu. Dar po du sovietinės technologijos reaktoriai yra įrengiami Bulgarijoje ir Slovakijoje. Susidūrę su finansiniais sunkumais bulgarai naujų investuotojų ieško arabų šalyse.

Nepaisant to, yra manančiųjų, kad ne tik dėl naftos kainų svyravimo, bet ir dėl klimato kaitos argumento Europoje, o ir kitur pasaulyje šiandien stebime panašų visuomenės nuostatų posūkį, kokį šis išgyveno aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo viduryje.

Jokio CO2? Bemaž jokio CO2? Tai kiek to CO2?

Jungtinė Karalystė yra viena iš tų šalių, kurios šiandien vėl kalba apie naujų reaktorių statybą. Šalies aplinkos apsaugos sekretoriumi kurį laiką dirbęs dabartinis diplomatijos vadovas Davidas Milibandas neseniai yra pareiškęs, kad neįsivaizduoja kovos su klimato kaita be šios energijos rūšies, užtikrinančios elektros tiekimą, jo žodžiais, „be jokių anglies dvideginio išmetimų".

Gana nuosekliai už atominę pasisakantis ES energetikos komisaras A.Piebalgas yra pavadinęs atominę „bemaž visai anglies dvideginio neišmetančiu" energijos šaltiniu.

Atrodytų, kam gali kilti noras pasitikslinti, kiek, komisaro manymu, yra tas „bemaž visai"? O pasirodo, ėmus ieškoti konkrečių skaičių, klausimų kyla daugiau nei pavyksta rasti atsakymų.

Kalbant apie atominę ir CO2 išmetimus tiksliausia būtų teigti, kad jėgainės neišmeta šiltnamio dujų, kai elektra yra gaminama jėgainėje. Tačiau kaip ir kalbant apie bet kurių kitų žmogaus sukuriamų daiktų poveikį aplinkai – nuo plastikinių kavos puodelių iki kosminių laivų – vertinti tik vartojimo etapą ir užsimerkti prieš tai, kaip jie atsiranda ir kur dingsta, kai yra nebenaudojami, būtų visiškai neišmintinga.

Tad norint tiksliau įvertinti įvairių energijos rūšių privalumus ir trūkumus būtina jas lyginti ir energijos gamybos, ir vartojimo poveikio aplinkai požiūriu. Atlikus tokį atominės energijos vertinimą ir suskaičiavus visus CO2 išmetimus paaiškėtų, kad apie urano gavybą ir apdorojimą, jėgainės statybą ir uždarymą bei atliekų tvarkymą to paties kaip apie elektrą ponas A.Piebalgas negalėtų pasakyti.

8–24 anglies dvideginio ekvivalentiniai svorio vienetai tenka kilovatvalandei (gCO2–eq/kWh). Toks dažniausiai mokslinėje literatūroje sutinkamas skaičius pateikiamas visoms atominės energijos gamybos ir vartojimo emisijoms apskaičiuoti. Tai yra mažiausiai iš visų šiandien naudojamų energijos rūšių, mažiau ir už saulės, ir už vėjo energiją.

Šį skaičių naudoja Tarptautinė Atominės Energijos Agentūra (TATENA), o ją cituoja daugybė kitų mokslo institucijų ir organizacijų. Kitas Jungtinių Tautų padalinys – Tarpvyriausybinė Klimato Kaitos Komisija (TKKK) savo ataskaitose mini kiek skeptiškesnį vertinimą – 40 ekvivalentinių gramų kilovatvalandei, čia pat užsimenama, kad kai kurie autoriai pateikia kur kas pesimistiškesnius vertinimus.

Išsamių ir nepriklausomų studijų – vienetai

Tie TKKK cituojami „kiti autoriai" yra olandas Janas Willemas Stormas van Leeuwenas ir jo nuosekliai atnaujinami atominės energijos gamybos ir vartojimo poveikio aplinkai skaičiavimai, pradėti dar 1985–aisiais su kolega Philipu Smithu. Naudojant tik viešai prieinamus ir pramonės pateikiamus duomenis bei, autorių teigimu, vieną itin reikšmingą veiksnį, – urano rūdos kokybę, – atominės energetikos išmetimai prilygsta 112–166 ekvivalentiniams gramams kilovatvalandei, kitaip tariant, yra labiau lygintini su dujas deginančiomis jėgainėmis, o ne atsinaujinančiais energijos ištekliais.

Autoriai teigia, kad su tokiais skaičiavimais yra sietina labai daug neapibrėžtumų. Taip yra, nes suskaičiuoti tipinės iškastiniu kuru kūrenamos 20–30 metų veikiančios jėgainės poveikį yra nelengva, o atominių jėgainių energijos gamybos ir vartojimo ciklas dar ilgesnis – nuo 50 iki 170 metų. Be to, kuo prastesnė urano rūda, tuo daugiau iškastinio kuro prireikia jai išgauti ir apdoroti, tad poveikis aplinkai dar išauga. Turint galvoje tai, kad baigiantis žinomiems lengvai išgaunamos ir aukštos kokybės urano rūdos ištekliams teks apdoroti vis daugiau prastos rūdos, ateities atominių neigiamas poveikis aplinkai tik didės.

Nors Stormo van Leeuweno skaičiavimų metodika nėra visuotinai pripažįstama, jų rezultatai vertinami kaip vieni skaidriausių ir mažiausiai šališkų, juos cituoja TKKK ir naudoja įvairūs tyrimų centrai.

2008–aisiais Benjaminas Sovacoolas analizavęs šį ir per šimtą panašių atominės energijos poveikio klimatui vertinimų priėjo prie išvados, kad dauguma jų yra itin šališki ir manipuliuoja duomenimis siekdami palankesnių ar, priešingai, itin nepalankių rezultatų. Daugiau kaip trečdalis jų rėmėsi daugiau kaip dešimties metų senumo duomenimis, antra tiek nepateikė skaičiavimų metodologijos ar rėmėsi antriniais šaltiniais, o dešimtadalis citavo patikrai nepasiekiamus šaltinius. Iš viso keturi penktadaliai ataskaitų buvo pripažintos turinčiomis reikšmingų trūkumų.

Tad netenka stebėtis, kad viso to rezultatas – vieni kitiems prieštaraujantys tyrimų duomenys, apsunkinantys net konstruktyvias mokslines diskusijas apie energetikos alternatyvas.

Techninis saugumas: daug pažadų, mažai darbų

Jei reikia pavyzdžio, kai visuomenės ir ekspertų nuomonės iš esmės skiriasi kokiu nors klausimu, atominė energetika tinka bene labiausiai. Žmonės šios technologijos dažnai nesupranta ir todėl pernelyg baiminasi. Tuo metu mokslininkai tikina ją perpratę tiek, kad neretai deramai neįvertina galimų pavojų.

Apklausos Europoje rodo, kad visuomenė yra išties pasidalijusi: maždaug trečdalis pritaria naujų reaktorių statyboms, tiek pat neprieštarautų senųjų darbo pratęsimui, bet nenorėtų naujų, dar antra tiek siektų visų reaktorių sustabdymo ir nepritartų naujoms statyboms. Taigi prisiminimai apie Černobylį dar neišblėso, o ir įvairių incidentų jėgainėse vis dėlto pasitaiko.

Nors pramonė to nelinkusi pabrėžti, per pastaruosius du dešimtmečius Europoje buvo užfiksuoti incidentai, klasifikuojami pagal vadinamąją Tarptautinę branduolinių ir radiologinių įvykių skalę (INES) nuo pirmo lygio (anomalija, pvz., darbo tvarkos pažeidimas jėgainėje) iki septinto lygio (rimta nelaimė, pvz., sprogimas Černobilyje).

Tarp pastarojo meto incidentų išskiriamas antrojo lygio incidentas Forsmarko atominėje elektrinėje Švedijoje 2006–aisiais ir trečiojo lygio, rimtu incidentu laikomas radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimas Sellafieldo radioaktyviųjų atliekų perdirbimo gamykloje Jungtinėje Karalystėje 2005–aisiais. 2008–ųjų birželį panašių incidentų atveju suveikianti Europos Sąjungos skubaus apsikeitimo radiologine informacija sistema (ECURIE) buvo suveikusi net dukart per 48 valandas: dėl rimtų jėgainių darbo sutrikimų Slovėnijoje ir Čekijoje.

Vis dėlto, pramonės teigimu, jėgainių darbo sauga pastaraisiais metais tik gerėjo; pavojingiausia laikomos (nes beveik neįmanomos eliminuoti) branduolinės avarijos – reaktoriaus šerdies išsilydymo – tikimybė per pastaruosius du dešimtmečius gerokai sumažėjo. Kita vertus, pažymėtina, kad draudimo bendrovės ir šiandien atsisako drausti branduolines jėgaines ir visą atsakomybę už nelaimių likvidavimą tenka prisiimti pačioms valstybėms.

Dauguma didžiųjų branduolinių valstybių vengia prisijungti prie tarptautinių Vienos ir Paryžiaus konvencijų, numatančių kompensacijas už padarytą žalą kaimyninėms valstybėms. Lietuva yra viena iš jų.

Teigiama, kad reaktorių saugumą labai padėtų pagerinti vadinamosios savaiminės reaktorių saugos (angl. inherent reactor safety) priemonės, kurios sutrikimų atveju suveiktų be išorinio energijos šaltinio ar net leistų reaktoriams veikti ištisus dešimtmečius be jokio žmogaus įsikišimo. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams po to, kai jos buvo pasiūlytos, praktinio įgyvendinimo vis dar laukiama ir, tiesą sakant, greitai nesitikima sulaukti.

Per pastaruosius dešimtmečius būta ir daugiau novatoriškų technologinių sprendimų siūlymų. Žadėta, kad vadinamieji ketvirtosios kartos (angl. – IV Generation) reaktoriai bus ne tik saugesni, bet ir veiks dvigubai ilgiau, atliekas naudos kaip kurą ir bus sunkiau pritaikomi teroristų kėslams įgyvendinti. Planuota, kad šios technologijos pasieks rinką apie 2020–2030 metus, tačiau kūrėjai kol kas susiduria su daugybe techninių sunkumų.

Taigi tenka konstatuoti, kad visi šiandien statomi ar užsakyti naujieji branduoliniai reaktoriai yra tie patys, tik kiek patobulinti vandeniu aušinami prieš dešimtmečius sukurti reaktoriai. Prancūzų bendrovės AREVA III+ kartos suslėgto vandens reaktorius (sutrumpintai – EPR) šiuo metu statomas tik Suomijoje ir Prancūzijoje, dar dviejų tokių įrenginių statyba suplanuota Kinijoje. Minėto reaktoriaus šerdies išsilydymo atvejui jų konstrukcijoje numatyta „šerdies gaudyklė" (angl. core catcher) ir kiti patobulinimai, kurie dar vadinami pasyviomis saugos užtikrinimo priemonėmis.

Tačiau kritikai teigia, kad jos toli gražu neprilygsta anksčiau minėtoms žadėtoms savaiminėms reaktorių saugos priemonėms ir teroristų atakos atveju ar sutrikus aušinimui bei išsilydžius reaktoriaus šerdžiai nepadėtų užkirsti kelio didelės radiacijos pasklidimui aplinkoje.

Patys TATENOS specialistai pripažįsta, kad atominės energetikos ateitis išties miglota dėl dešimtmečiais neišsprendžiamų techninės saugos ir saugumo klausimų, dėl branduolinės energetikos ir karo pramonės sąsajų, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo problemų ir galiausiai – tokių projektų ekonominių aspektų.

Kad ir kiek atominės šalininkai mojuotų klimato kaitos vėliava, panaudoto branduolinio kuro tvarkymas kuo toliau, tuo labiau yra probleminis nesant patikimo būdo jį galutinai palaidoti. Ypač turint galvoje, kad laikinose saugyklose ima trūkti vietos ir finansinių išteklių, o tarptautiniams kapinynams, už kuriuos pasisako TATENA, priešinasi vietos bendruomenės.

* Autorė yra Vidurio Europos universiteto (Vengrija) tarptautinės aplinkos mokslų, politikos ir vadybos studijų programos magistrantė.

Aktualijos

Svarbiausia

Foto

  • Piketas prieš Sekmoko konferenciją
  • Piketas prie Prancūzijos ambasados
  • 2011 04 26 Protesto eitynės prieš AtE
  • 2011 04 26 Protesto eitynės prieš AtE

facebookrss

 

 

Apklausa

Ar manai, kad atominė energetika užtikrins energetinę nepriklausomybę?

Taip - 19.1%
Ne - 72.3%
Sunku pasakyti - 4.3%
Tikros nepriklausomybės nebūna - 4.3%

Viso balsavo: 47
Balsavimas baigtas nuo: 30 Rugs 2012 - 00:00

Pasisakymai

JEI NORI SIŽINOTI TIESĄ APIE ATOMINĘ ENERGETIKĄ, TAI SKIRK GERĄ VALANDĄ ATIDŽIAI IŠKLAUSYTI ATOMINĖS ENERGETIKOS PROFESORIAUS IGORIO OSTRECOVO (Игорь Острецов) (žr. nuorodą: http://goo.gl/0OwSx ), TVIRTINANČIO, KAD AMERIKA JAU PRIEŠ 20 METŲ ATSISAKĖ NAE STATYBŲ, KADANGI PRITRUKS URANO 235 ATSARGŲ JAU PASTATYTOM ELEKTRINĖM VEIKTI. TĄ PATVIRTINA IR EUROPOS BRANDUO...
Absurdiškas pavojingas japonų Hitahi reaktorius sveriantis 1000 tonų nebus pastatytas Visagine, nes amerikiečiams pavyko sukurti stabiliai veikiantį šaltosios branduolinės sintezės žalią - nepavojingą šaltosios branduolinės sintezės reaktorių:http://pesn.com/2012/04/19/9602078_Brillouin--Understanding_How_ LENR_Works_Will_Enable_Us_to_Be_First/ Plačiau apie šį reaktorių ir kitas...
Gerb. Brenda, Jūsų žinios apie atominių elektrinių ekologiškumą labai pasenusios. Ir kur čia Jums kvepia ekologija, kai dirbtinai šildomas ežeras? ARBA KODĖL P***UDOTAS BRANDUOLINIS KURAS KĄSAMAS Į ŠIMTŲ METRŲ GYLIO ŽEMĖJE SAUGYKLAS IR REIKALAUJAMA TĄ „TURTĄ“ SUGOTI ŠIMTMEČIUS? Ar nepagalvojate, kad tokių saugyklų įrengimas kainuoja didžiulius pinigus ir už skolintu...
Lietuvos antiatominis judėjimas: info @atomine.lt, linas @atgaja.lt, tel. 8 699 33661